Anykščiai, Jono Biliūno gimnazija

III A klasės gimnazistų Gamtos tarybos pranešimas

Paprastoji linažolė

Aš esu paprastoji linažolė. Mane vadina didingu augalu, saulės numylėtu, išbučiuotu. Gražiausia būnu birželio– rugsėjo mėnesiais, kai pasidabinu ryškiaspalvėmis, skaisčiomis geltonų žiedų kekėmis. Ak, kokia aš būnu graži: liauna, grakšti, aukšta– tikra miško karalienė! Bet žmonės manęs nemyli...

Nors esu naudinga – turiu galią gydyti ligas, tačiau išgyventi aplinkoje, kurioje "puikuojasi" teršalai bei pikti žmonės, man ypač sunku. Būna dienų, kai mane apima gilus liūdesys, nes žmonės griauna mano vienintelius namus– mišką. Jie negerbia, o dažnai ir neatpažįsta manęs, todėl trypia mano kūną. Kiekvieną dieną darausi vis silpnesnė: mano lapai blanksta, žiedai praranda savo didingą grožį, tampu bejėgė bei silpa. Ir visa tai dėl to, kad žmonės teršia aplinką. Baisu net pagalvoti, kas manęs laukia ateity: išlikimas ar mirtis.

Tiesą sakant, trokštu, jog manimi rūpintųsi, tausotų mane ir mano namus. Norėčiau, jog žmogus nebūtų abejingas gamtos pasauliui.

Papartis

Rašau tau laišką ir tikiuosi būti išklausytas. Širdyje kirba begalė minčių ir dvejonių, tad į tave kreipiuosi, didingas Žemės vaike, norėdamas pasekti pasaką... Aš nesu toks gražus kaip našlaitė ir ne toks stiprus kaip pušis, bet mano žiedui prasiskleidus stebuklingą metų naktį po miškus pasklinda gražiausios lietuviškos dainos:

O kas pražydo      Papartis pražydo
Nakties vidury,      Nakties vidury,
O kas verkė      Našlaitėliai verkė
Gaideliuose?      Gaideliuose.

Rūpesčius ir vargus pamiršę žmonės išeina mano stebuklingojo žiedo ieškoti. O tu ar tiki, kad jį radęs žmogus gebėdavo suprasti gamtos kalbą, atrasti laimės šaltinį? Manau, ne... Nutilus liaudies dainoms, mano nakties stebuklai liko tik senolių atminty... O aš juk toks pat kaip kiti– noriu išlikti ne tik tradicijų liekana, bet žaliuojantis giminės tesėjas.

Trispalvė našlaitė

Aš esu trispalvė našlaitė, kurią jūs tikriausiai visi žinote iš lietuvių liaudies dainų, tačiau vis rečiau ir rečiau galite mane pastebėti mano gimtuosiuose namuose – miškuose, laukuose ir pakrantėse. Kreipiuosi į jus norėdama atskleisti savo grožį , trapumą ir liūdesį, kad žmonės manęs nevertina ir nesaugo.

Aš pradedu žydėti nuo balandžio mėnesio ir skleidžiu savo grožį iki pat rudens. Šiais mėnesiais jūs, žmonės, dažniausiai ir lankotės miškuose ir džiaugiatės gamtos prieglobsčiu. Ar po iškylos sutvarkote poilsiavietę? Ar išsinešate šiukšles? Ar tikrai užgesinate laužavietę? Manau, ne visuomet. Ar kada pagalvojote, jog palikdami nesutvarkytą poilsiavietę kenkiate man. Įvairios šiukšlės ir atliekos ilgai pūdamos kenkia dirvožemiui ir jame augantiems augalams. Dirvožemyje ima trūkti naudingųjų medžiagų, pagausėja cheminių elementų. Mano žiedai netenka grožio ir jiems būdingų atspalvių, todėl aš esu priversta ieškoti kitos vietos, bet ją rasti labai sunku, nes kur bepažvelgtų mano mažytės akutės, pastebiu ne grožį, o šiukšles, netvarką.

Mieli žmonės Prašau atkreipti dėmesį į mane, mažą gamtos puošmeną, kuri galėtų džiuginti jus, jei nebūtų laidojama po šiukšlėmis.